JŪS SNAUDŽIATE
ŠVENČIAUSIOSIOS DIEVO MOTINOS PRANEŠIMAS 2026 m. vasario 25 d.
„Brangūs vaikai! Šiuo malonės metu vėl kviečiu jus paaukoti savo gyvenimus Dievui, kad Jis per jūsų asmeninį atsivertimą vestų jus į prisikėlimą. Vaikeliai, Dievas yra arti jūsų ir girdi jūsų maldas, bet jūs snaudžiate, todėl Jis pasiuntė Mane pas jus, kad jus pažadinčiau ir jūs suspindėtumėte šventumu kaip pavasario žiedai. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.“ (Bažnyčiai pritariant)
Sausio mėnesio pranešime Švenčiausioji Dievo Motina kvietė mus būti malda ir palaiminimu visiems, kurie nepažino Dievo meilės. Negalime būti palaiminimu ar ženklu kitiems, jei malda nesame susijungę su Tuo, kuris yra palaiminimas ir šviesa – Dievu. Todėl Švenčiausioji Dievo Motina, kaip Motina, šiame pranešime mus perspėja ir nori pažadinti iš dvasinės apatijos: „...jūs miegate, todėl Jis Mane siuntė pas jus jūsų pažadinti...“ Jėzus taip pat mus perspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visada budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21, 34–36)
Rajumas, girtavimas ir šio pasaulio rūpesčiai yra realybė, kuri uždaro mūsų širdis nuo Dievo ir artimo bei verčia mus apsnūsti. Paulius taip pat sako, kad kūnas kovoja su dvasia, o dvasia – su kūnu. Mumyse nuolat siaučia kova. Kadangi kūnas nugali, lengvai pamirštame, ką skaitėme Šventajame Rašte. Pamirštame, apie ką meditavome melsdamiesi Šventąjį Rožinį. Matome, kad kūnas yra didžiausias žmogaus priešas. Kiek laiko praleidžiame, kad pripildytume skrandžius bent tris kartus per dieną? O tada turime leisti savo kūnui pailsėti. Atsiminkite, kiek daug turite dirbti per dieną. Kodėl? Kad turėtumėte drabužių, maisto ir gėrimų. Atminkite, kad turite keltis kiekvieną rytą. Turite nusiprausti, susišukuoti, susitvarkyti ir apsirengti. Ar žinote, kiek valandų skiriate vien tam? Ir kiek laiko skiriate savo kūnui? Darbe dirbate bent aštuonias valandas per dieną. Įsivaizduokite, kiek laiko iššvaistote ir kodėl? Kokią naudą gaunate dirbdami? Pinigus!
O sielai, dvasiai ir gyvenimui – nieko. Viskas skirta kūnui. Kiek laiko ir energijos turite skirti vien rūpindamiesi savo kūnu, kiek valandų, dienų, mėnesių ir metų? Ar suprantate, kad tai visiškai nenaudinga? Pabandykite suskaičiuoti, kiek valandų per dieną ar mėnesį skiriate vien savo kūnui. Kiek išleidžiate savo kūnui, kai jis serga? Pažvelkite, kiek ligoninių, klinikų, reabilitacijos centrų, kiek gydytojų, kiek medicinos universitetų! Tiek daug tyrimų! Viskas skirta kūnui.
Ar kada nors bandėte skirti akimirką savo sielai išgydyti, kad ji galėtų džiaugtis gyvenimu?
Vergystė savo kūnui mus žudo. Manote, kad turite rūpintis savo kūnu, bet tai taip pat melas. Jėzus klausia: „Kodėl taip rūpinatės savo kūnu ir drabužiais?“ Jis siūlo pažvelgti į padangių paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, nei ieško drabužių ar maisto, o Dangiškasis Tėvas juos aprūpina viskuo.
Jėzus aiškiai sako, kad neturime teisės tiek daug rūpintis savo kūnais. O velnias mus pavergia pirmiausia per mūsų kūnus. Jėzus mums taip pat sako, kaip ir apaštalams Getsemanėje: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26,41).
Маlda
Mergele Marija, Tu esi visiškai atsidavusi Dievui ir visiškai priklausai Dievui, todėl trokšti, kad ir mes taptume tokie patys, kad patirtume ir gyventume malonės pilnatvę, kurią Dievas mums per Tave teikia. Motina Marija, tegul Tavo žodžiai, Dievo malone, pažadina mus iš dvasinės apatijos, išlaisvina nuo prisirišimo prie kūno, kad taptume laisvi Dievui ir amžinybei. Tavo motiniškam užtarimui patikime visas tautas ir visus šios planetos kampelius, kur karaliauja karas ir neapykanta. Tegul ramybė, kurią gali suteikti tik Dievas, per Tavo motinišką užtarimą nusileidžia į vyrų ir moterų širdis. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
PAAUKOKITE SAVO GYVENIMĄ DIEVUI
Prisikėlimas įmanomas tik po mirties. Žvelgdami į kryžių, matome kančią, tamsą ir tariamą pabaigą. Tačiau žvelgdami į tuščią Jėzaus kapą, atrandame pradžią.
Marija nenuilsdama veda mus šiuo keliu, kviesdama pasninkauti, atsižadėti ir pasiaukoti. Tai reiškia mirti. Taip gimsta naujas gyvenimas. Be kryžiaus, be mirties nėra prisikėlimo.
Palyginime apie sėklą Jėzus mus moko, kad jei sėkla nemirs žemėje, ji neduos vaisių. Mūsų kasdienės mažos išdidumo, savanaudiškumo, tinginystės ir baimės mirtys gali tapti kokio nors naujumo pradžia.
Marija savo pavyzdžiu ir užtarimu padeda mums pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Ji pasiūlė Jam savo planus ir pasakė „fiat“. O mūsų gyvenimo pašventimas Dievui gali būti daugelio širdžių prisikėlimo priežastis.
Šiais metais minime 800-ąsias šventojo Pranciškaus Asyžiečio mirties metines. Jis atsisakė savo tėvų namų turtų ir saugumo. Miesto akivaizdoje jis nusivilko puikius drabužius ir grąžino juos tėvui. Tai nebuvo trumpalaikis uolumas, o radikali atsivertimo pradžia, atnešusi Bažnyčiai atsinaujinimą. Meilės vėsimo laikotarpiu jis tapo gyvąja evangelija. Iš jo „taip“ Dievui išaugo bendruomenė, kuri gyvuoja jau aštuonis šimtmečius.
Žmogaus paaukotas Dievui gyvenimas niekada nelieka bevaisis. Kaip šventasis Pranciškus šimtmečius vedė pasaulį pas Jėzų, taip ir mūsų mažos slaptos aukos gali atnešti tikėjimo prisikėlimą kitų širdyse.
Marija primena mums, kad Dievas yra arti ir girdi mūsų maldas, tačiau mes snaudžiame. Tai mokinių tragedija Getsemanės sode. Ji pasakė: „Jūs tokie akli ir prisirišę prie žemiškų dalykų ir galvojate tik apie žemišką gyvenimą. Dievas pasiuntė Mane vesti jus į amžinąjį gyvenimą. Nesu pavargusi, vaikeliai, nors matau, kad jūsų širdys sunkios ir pavargusios dėl viso, kas yra malonė ir dovana“ (2006 m. spalio 25 d.).
Ji nori, kad mes spindėtume šventumu kaip pavasario gėlės. Pavasario gėlė šviečia ne todėl, kad stengiasi. Ji šviečia todėl, kad priima šviesą. Tačiau prieš pražysdama sėkla turi nukristi į žemę ir mirti. Tyloje, slaptoje, dirvožemio tamsoje išsipildo naujo gyvenimo paslaptis. Tai, kas išoriškai atrodo kaip pabaiga, iš tikrųjų yra transformacijos pradžia. Taip yra ir su šventumu. Tai nėra pasiekimas ar išorinis tobulumas. Tai atvirumas, gimęs iš mirties sau pačiam. Kai leidžiame mumyse mirti puikybei ir egoizmui, atsiranda erdvės Dievo šviesai.
Kai visa širdimi atsigręžiame į Dievą ir leidžiame Jam mus mylėti, pradedame šviesti ne savo jėgomis, o gyvenimu, augančiu mumyse po paslėptos sėklos mirties.
Malda
Tylaus mirimo dėl naujo gyvenimo Motina, šį malonės laiką patikime Tau. Tu žinai, kaip mums sunku paaukoti save. Kai bijome netekties, kai priešinamės kryžiui ir skausmui, paimk mus už rankos ir vesk pasitikėjimo keliu. Padėk, kad mumyse mirtų puikybė, savanaudiškumas ir baimė, kad mumyse galėtų augti naujas gyvenimas. Tu žinai, ką reiškia pasakyti „taip“ Dievui. Išprašyk mums atviras širdis, kurios nebijotų žemės tamsos, nes tiki prisikėlimo šviesa. Pažadink mus iš abejingumo miego. Marija, padėk mums pašvęsti savo gyvenimus Dievui, kad iš mūsų paslėptos mirties kitų širdyse augtų naujas gyvenimas. Amen.
Teresa Gažiova
Šv. Tomo Akviniečio malda
Visagalis amžinasis Dieve, štai artinuosi prie Tavo viengimio Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, paslapties kaip ligonis prie gydytojo, nusidėjėlis prie gailestingumo šaltinio, aklasis prie amžinosios šviesos spindesio, kaip vargšas ir beturtis prie dangaus ir žemės Viešpaties. Todėl prašau Tavo neišmatuojamo gerumo, kad išgydytum mano ligą, nuplautum mano netyrumą, apšviestum mano aklumą, praturtintum mano skurdą, aprengtum mano nuogumą; kad galėčiau priimti karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties angelišką duoną; kad galėčiau ją priimti su tokia pagarba ir nuolankumu, su tokia atgaila ir atsidavimu, su tokiu tyrumu ir tikėjimu, su tokiu ryžtu ir ketinimu, kuris yra naudingas mano sielos išganymui.
Suteik, kad galėčiau priimti ne tik Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą, bet ir tai, ką jis turi, ir kokią galią jis suteikia. Suteik man, gerasis Dieve, priimti Tavo viengimio Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, gimusio iš Mergelės Marijos, kūną, kad būčiau įskiepytas į Jo mistinį kūną ir būčiau priskirtas prie Jo narių.
Mylimiausias Tėve, duok man tyrą žvilgsnį, kad galėčiau amžinai žvelgti į Tavo mylimąjį Sūnų, kurį dabar, kaip piligrimas, trokštu priimti po sakramento uždanga. Jis gyvena ir karaliauja su Tavimi per amžius. Amen.
Malda į Švenčiausiąją Mergelę Mariją
Meilės ir gailestingumo Motina, Švenčiausioji Mergele Marija! Aš, apgailėtinas ir nevertas nusidėjėlis, visa širdimi ir siela kreipiuosi į Tave ir prašau Tavo gerumo: kaip Tu buvai šalia savo saldžiausiojo Sūnaus, kai jis kentėjo ant kryžiaus, taip būk šalia manęs, apgailėtino nusidėjėlio, ir visų kunigų, kurie šiandien aukoja tą pačią auką čia ir visoje šventojoje Bažnyčioje. Išmelsk mums malonę aukoti vertingą ir priimtiną auką Aukščiausios ir nedalomos Trejybės akivaizdoje. Amen.
Dabar trokštu švęsti Eucharistiją ir dalyvauti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo perkeitime pagal šventosios Romos Bažnyčios apeigas visagalio Dievo ir visos šlovingosios Bažnyčios garbei, savo ir visų žemėje esančių Bažnyčių labui, visų, už kuriuos meldžiausi apskritai ar konkrečiai, labui ir šventosios Romos Bažnyčios pažangai. Amen.
Visagalis ir gailestingasis Viešpats tesuteikia mums džiaugsmo ir ramybės, gyvenimo pataisymo ir nuoširdžios atgailos galimybę, Šventosios Dvasios malonės ir paguodos bei ištvermės geruose darbuose. Amen.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Dievo planai paprastai nesutampa su mūsų planais
Dievo planai dažniausiai nesutampa su mūsų planais. Prieš šešis mėnesius nebūčiau patikėjusi, kad Dievas mane nuves į Medžiugorję. Nebūčiau apie tai net svajojusi, nes su vyru neturėjome tokių planų ir net galimybės. Bet vis dėlto... Mes dažnai ieškome stebuklo gyvenime, ir jei tyliai ir ilgai maldoje to stebuklo lauki, jis įvyksta, nes Dievas yra arti ir Jis mus girdi...
Pastaraisiais metais mano santykiai su vyru labai pablogėjo, ir vieną sekmadienį nuėjau išpažinties. Pasakiau kunigui: „Tėve, labai noriu, kad tarp mūsų viskas būtų gerai, bet viskas pasiekė aklavietę. Dėl mūsų ginčų kenčia ne tik mes, bet ir vaikai. Ką turėčiau daryti?“ Į tai kunigas ramiai atsakė: „Pasirinkimas visada tavo, bet vasarį Medžiugorjėje vyks rekolekcijos susituokusioms poroms. Galbūt norėtumėte nuvykti?“
Nuvykti... žinoma, kad norėčiau, bet kaip su mano vyru? Jis ne lagaminas, ar ne? Grįžau namo ir pasakiau: „Arba skyrybos, arba Medžiugorjė – ką pasirinksi?“ Ir, mano nuostabai, mano vyras sutiko.
Prieš kelionę turėjome sunkumų, kurie trukdė mūsų planams, bet aš meldžiausi ir pažadėjau sau, kad nepasiduosiu. Kelionė įvyko. Po pirmųjų dienų kasdienybės mane apėmė keisti, prieštaringi jausmai. Profesoriaus paskaitos buvo nepaprastai įdomios. Net mano vyras atidžiai klausėsi. Nupirkome jam rožinį, ir aš atkakliai pradėjau jį mokyti melstis. Ir jam netgi sekėsi.
Pasiėmėme ir sūnų; jis serga Aspergerio sindromu ir ADHD, ir, mano didelei nuostabai, jo pirštai taip pat išmoko judinti karoliukus ir melstis. Jis ištvėrė visą dieną! Labai tikėjausi, kad Dievas padarys stebuklą ir mūsų sūnus pasijus geriau, bet pirmosiomis dienomis stebuklo neįvyko. Nesusipratimai tarp manęs ir vyro tęsėsi. Nuoširdžiai meldžiausi, beveik iki nevilties.
Vieną dieną, grįždama iš maldos, išgirdau, kaip su mumis buvę žmonės kalbėjo apie kitą žmonių grupę iš Ukrainos. O su jais buvo ir kunigas iš Užkarpatės. Ir tada man kilo mintis: „Noriu, kad jis pasimelstų už mūsų sūnų!“ Bet kur man jo ieškoti? Kas jis toks? Nežinau, kas jis toks! Kitą dieną, kai baigėsi pirmoji mūsų mokymų dalis, per pertrauką nuėjome pasiimti sūnaus (jam septyneri – neįtikėtinai mielos mergaitės iš „Marijos šviesos“ bendruomenės liko su vaikais, kol jų tėvai mokėsi). Ir miela mergaitė, vardu Natalija, mums pasakė: „Dabar einu aplankyti Nensės ir Patriko. Ar norėtumėte eiti su manimi?“ Buvau apie juos girdėjusi, todėl sutikome. Atvykę pamatėme grupę ukrainiečių su trimis kunigais. Po susitikimo nusprendžiau paklausti vienos iš moterų, ar su jomis yra kunigas, kuris meldžiasi už ligonius. Ji paklausė: „Tėvas Petras?“ Net nežinojau, ar jis Petras, žinojau tik tiek, kad jis iš Užkarpatės. Moteris: „Ar nori, kad jis pasimelstų už jūsų sūnų? Tada aš jo dabar paklausiu.“ Ir tėvas Petras sutiko.
Mano vaikas jau seniai negali ramiai miegoti. Būdavo savaičių, kai jis kelis kartus per naktį keldavosi, ryte jį ištikdavo pykčio priepuoliai, nes būdavo pavargęs. Bet dabar aš pabundu iš įpročio, o jis miega ramiai. Mudu su vyru pradėjome geriau vienas kitą suprasti. Žinoma, gyvenimas nėra lengvas; tai ne vienos dienos reikalas.
Šeimos gyvenimas – tai didelis darbas, reikalaujantis kantrybės, tikėjimo ir meilės. Bet visada reikia melstis ir mokytis. Grįžus mano vyras pasakė: „Siela ten randa ramybę. Kiekviena sutuoktinių pora būtinai turėtų ten nuvykti.“
Marjana






















