KAS VALDO MŪSŲ ŠIRDIS
2026 m. kovo 25 d. Dievo Motinos pranešimas
„Mieli vaikai! Savanaudiškumo ir neapykantos nuodai valdo žmonių širdis, todėl jūs neturite ramybės. Kviečiu jus, vaikeliai: būkite meile ir Mano ištiestomis rankomis visiems, kuriuos sutinkate. Nuolankiai melskitės už taiką ir siekite susitaikymo tarp žmonių, kad kiekvienam žmogui būtų gera žemėje. Dėkoju, kad atsiliepėte į Mano kvietimą.“ ( Bažnyčiai pritariant)
Vasario mėnesio pranešime Dievo Motina paragino mus paaukoti savo gyvenimus Dievui ir perspėjo, kad dvasiškai miegame. Motiniškas Dievo Motinos buvimas ir pranešimai yra kvietimas pabusti iš merdėjimo ir atverti savo širdis Dievui, kuris yra ramybės ir gyvenimo šaltinis.
Šiame pranešime mūsų dangiškoji Motina mums kalba apie savanaudiškumo ir neapykantos valdomas žmonių širdis. Jei nesame susiję su gyvenimo šaltiniu, liekame be gyvojo vandens šaltinio, kurį mums duoda Jėzus.
Savo pranešimuose Dievo Motina dažnai kalba apie širdį. Širdis yra vieta, kur gimsta gėris ar blogis, taika ar karas, meilė ar neapykanta. Jėzus mus apie tai perspėja sakydamas: „ O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. “ (Mt 15, 18–19).
Mūsų kalba, mūsų žodžiai neapgauna. Jie atskleidžia tai, ką slepia širdis. Kalba yra mūsų vidinio „aš“, mūsų širdies atspindys. Per kalbą mes atpažįstame save. Mes kalbame tai, ką nešiojamės savo širdyje. Per kalbą mes duodame kitiems tai, ką nešiojamės savo širdyje. Per kalbą mes galime praturtinti kitus, jei mūsų širdys kupinos gerų dalykų, ir galime nuskurdinti kitus, jei mūsų širdies turinys yra blogas. Per kalbą mes galime statyti ir griauti. Mes galime padrąsinti ir gąsdinti, galime atgaivinti ar nužudyti. Per kalbą mes visada kažką perteikiame kitiems. Kalba išreiškia tai, kas yra žmogaus širdyje. Kalba parodo, kokie mes esame ir kas mes esame.
Jėzus apie kalbą pasakė: „Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 37).
Mūsų kalba nenulemia mūsų gyvenimo, bet ji parodo, kokia yra mūsų širdis. Širdis yra mūsų centras, kuriame mes apsisprendžiame dėl gėrio ar blogio, dėl teisumo ar pražūties. Beprasmiška bandyti pagerinti tik savo kalbą. Širdis yra svarbi. Pirmiausia, širdis turi būti apvalyta ir viskas bus tyra. Širdis yra mūsų centras. Joje vyksta viskas, į ją sueina visi įvykiai ir visa mūsų patirtis. Jei širdis teisi, jums nebus gėda dėl nieko. Jei ji nešvari ir turi piktų ketinimų, nukreiptų į kitus, turėsime pasistengti, kad per mūsų kalbą neišsiduotų mūsų širdis. Būsime įsitempę, eikvosime psichinę energiją slopindami blogas mintis, vaizdinius, ketinimus ir jausmus. Taigi, gyvensime nuolatinėje baimėje. Bėgsime nuo žmonių. Laikysimės atokiau nuo Dievo. Greitai susirgsime, nes nukreipsime savo proto energiją į blogį, o ne į gėrį. Tapsime skurdesni, vienišesni ir labiau pasimetę. Ieškosime gydytojų ir priemonių stiprintis bei gydyti, lankysimės pas psichiatrus ir stebėsimės savo pačių silpnumu. Iš tiesų tereikėjo vieno: išvaryti iš širdies blogas ir tamsias mintis. Mums lieka nuoširdi atgaila ir karaliaus Dovydo šauksmas bei malda:
„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią!“ (Ps 51, 12).
Malda
Mergele Marija, malonės pilnoji, Dievo malone apsaugota nuo nuodėmės, užtark už mus pas Savo Sūnų. Savo motiniška nuodėmės nepaliesta širdimi išmelsk ir mums malonę, kad trokštume augti šventumu ir širdies tyrumu. Meldžiame Tave, Motina, išmokyk mus melstis Savo širdimi, kurią visiškai atidavei Dievui paprastais žodžiais: „Štai Aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie Man pagal tavo žodį.“ Tu visą Savo gyvenimą įdėjai į šiuos žodžius. Trokštame Tau, Motina, paduoti savo rankas, kad mus vestum, ir atiduoti mūsų širdis, kad jas perkeistum Savo motinišku užtarimu. Tegul mūsų širdys diena po dienos tampa vis panašesnės į Tavo širdį, kuri galiausiai nugalės visą blogį. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
Nuolankiai melskitės už taiką
Mergelė Marija aiškiai ir giliai kalba mums apie nerimą keliančių įvykių, vykstančių pasaulyje, priežastis: savanaudiškumo ir neapykantos nuodai valdo žmonių širdis, ir todėl mes neturime ramybės. Šie nuodai kartais veikia labai greitai, o kartais lėtai ir beveik nepastebimai. Tačiau jie visada mirtini. Jie žudo.
Yra nuodų, kurie žudo staiga – pykčio protrūkių, žodžių ir veiksmų pavidalu, kurie žeidžia ir naikina meilę, pasitikėjimą, santykius ir net mus pačius. Taip pat yra nuodų, kurie veikia nepastebimai. Savanaudiškumo, puikybės ir neatleidimo nuodai gali tyliai prasiskverbti į širdį. Jie dažnai dar pavojingesni, nes žmogus prie jų pripranta ir nebepastebi, kad praranda meilę ir ramybę. Jis galvoja tik apie save, tampa savanaudis.
Kaip Izraelio tauta kadaise dykumoje kentėjo nuo gyvačių nuodų, taip ir mes šiandien esame sužeisti savanaudiškumo ir neapykantos nuodų.
Senajame Testamente Viešpats įsakė Mozei iškelti gyvatę, kad kiekvienas, į ją pažvelgęs, būtų išgydytas. Šiandien Viešpats mums duoda nurodymus per Taikos Karalienę. Ji ragina mus nesigilinti į mus žeidžiančius nuodus ir supantį blogį. Ji moko mus sekti Ja ir sutelkti žvilgsnį į Jėzų, iškeltą ant kryžiaus. Jame slypi kiekvienos širdies išgydymas, Jame slypi ramybė, kurios negali duoti mus supantis pasaulis. Tik tie, kurie nuolankiai žvelgia į Dievo meilę, gali būti išlaisvinti iš neapykantos nuodų. Ir tik tie, kurie priima atleidimą, gali tapti susitaikymo įrankiu. Mergelė Marija mums duoda „priešnuodį“ – sprendimą pasirinkti meilę. Tai ne emocija. Tai asmeninis apsisprendimas eiti šventumo link. Ji mus kviečia: būkite meilė, mano ištiestos rankos, nuolankiai melskitės už taiką, siekite susitaikymo. Kiekvienas iš mūsų svarbus. Tiek daug iš to, kas nutinka, priklauso nuo mūsų.
2017 m. gruodžio 2 d. Ji pasakė: „Mano vaikai, jūs taip pat galite būti šventi; tai priklauso nuo jūsų. Šventieji yra tie, kurie be galo myli Dangiškąjį Tėvą. Jie myli Jį labiau už viską. Todėl, Mano vaikai, visada stenkitės tapti geresniais. (...) Mano meilės apaštalai, šiame neramiame, grėsmių kupiname pasaulyje jūsų rankos turėtų būti ištiestos maldai ir gailestingumui.“
Šventasis Karolis de Fuko sakė, kad „Dievas net ir priešpriešinius vėjus panaudoja, kad mus nuvestų į uostą.“
Vienas vyras pateikė gilų liudijimą apie maldos ir meilės galią. Ilgą laiką jis meldėsi už tautą, kariaujančią su jo tauta. Karas iš jo atėmė daug artimų draugų, o priešo kariuomenė naikino jo šalį. Nepaisant didelio skausmo, jis sakė: „Meldžiausi, kad mano širdyje nebūtų neapykantos jiems.“ Vėliau, kai Medžugorjėje jis sutiko piligrimų grupę iš priešiškos šalies, įvyko kažkas netikėto. Jo širdis prisipildė meilės. Jis jautė dėkingumą Dievui, kad ir jie atėjo prašyti taikos. Tą akimirką jis suprato, kad meilės malda perkeičia širdį giliau, nei galima įsivaizduoti. Galiausiai jis pasakė, kad jam svarbiausia gyvenime yra nuolankumas ir meilė širdyje.
Tvirtai ir ryžtingai atsiliepkime į dangaus kvietimą. Kiekvienas iš mūsų galime tapti vieta, kur savanaudiškumo ir neapykantos nuodai yra sulaikomi ir transformuojami į meilę. Pradėkime nuo mažų žingsnelių: atleiskime, nusišypsokime, ištieskime ranką, melskimės už tuos, su kuriais turime sunkumų. Ramybė ir gerumas žemėje prasideda mūsų širdyse.
Malda
Marija, mūsų Motina, kaip giliai Tave turi žeisti kiekviena mūsų savanaudiškumo, neapykantos ir karo apraiškos. Trokštame būti arti Tavęs, trokštame Tave paguosti. Padėk ir Tu mums visada rinktis meilę ir niekada jos neišsižadėti, kad ir kokios būtų aplinkybės. Esame silpni ir klystame, bet trokštame Tau padėti. Padaryk mus panašius į Tave nuolankumu ir konkrečiais meilės veiksmais. Padėk mums būti atsakingiems ir nuosekliems savo meilėje pagal Evangeliją. Tegul kiekvienas sutiktas žmogus per mus pajunta Tavo meilę, kad mums visiems žemėje būtų gera. Amen.
Teresa Gažiova
Šv. Tomo Akviniečio malda
Dėkoju Tau, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, kad mane, nusidėjėlį, to visai nevertą ir nenusipelniusį, vien tiktai iš savo gailestingumo teikeisi pasotinti savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus brangiausiuoju Kūnu ir Krauju. Tesunaikina manyje ydas ir silpnybes, tesutramdo aistras. Teugdo meilę ir kantrumą, nusižeminimą, klusnumą ir visas kitas dorybes. Tesaugo Jis mane nuo sielos ir kūno priešų. Tenumarina negerus sielos ir kūno polinkius. Tebūna Jis man tikras susijungimas su Tavimi, vienintelis tikrasis Dieve, ir mano paskutinės valandos laiminga pabaiga. Todėl meldžiu tave, vesk mane į tą neapsakomą pokylį, kur Tu su savo Sūnumi ir Šventąja Dvasia šventiesiems esi tikra šviesa, pilnutinis patenkinimas, amžinas džiaugsmas, begalinė laimė ir tobulas žavesys. To prašau per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Kristaus siela
Kristaus siela, pašvęsk mane!
Kristaus kūne, išgelbėk mane!
Kristaus Kraujau, pagirdyk mane!
Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane!
Kristaus kančia, pastiprink mane!
O gerasis Jėzau, išklausyk mane!
Savo žaizdose paslėpk mane!
Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti!
Nuo sielų priešo apgink mane!
Mirties valandą pasišauk mane
Ir liepk man ateiti pas Tave,
kad su šventaisiais garbinčiau Tave per amžius. Amen.
Šv. Ignaco Lojolos malda
Imk ir priimk, Viešpatie,
visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią;
ką turiu ir valdau.
Tu, Viešpatie, man tai davei,
Tau viską grąžinu, viskas yra Tavo,
tad viską tvarkyk pagal savo valią.
Tik suteik man savo meilę ir malonę,
nes man to pakanka. Amen.
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Prie ištakų
2026 m. kovo 9–13 d. Medžiugorjėje vyko 31-sios Tarptautinės dvasinio atsinaujinimo dienos, skirtos piligriminių kelionių organizatoriams, taikos centrų vadovams ir Medžiugorjės maldos grupėms. Dalyvavo apie 200 organizatorių iš įvairių šalių. Pagrindinis pranešėjas buvo Medžiugorjės parapijos klebonas Zvonimiras Pavičičius. Pirmąją dieną į mus kreipėsi ir Medžugorjės apaštališkasis vizitatorius monsinjoras Aldo Cavalli, o paskutinę dieną – Hercegovinos pranciškonų provincijos provincijolas kunigas Jozo Grbešas. Dvasinis atsinaujinimas baigėsi iškilmingomis šventosiomis Mišiomis, kurioms vadovavo monsinjoras Aldo Cavalli.
Medžiugorjė yra malonės vieta, o jos dvasingumas yra užkrečiantis. Čia garbinama Taikos Karalienė, ir tai svarbu visam pasauliui. Tai tikro susitikimo su Marija vieta, malonės vieta, ir ši malonė turi būti nešama į pasaulį. Rožinis yra Marija, Eucharistija yra Jėzus!
Noriu pasidalinti su jumis keliomis mintimis, kurios mane ypač palietė. Visų dvasinio atsinaujinimo seminarų Medžiugorjėje tema šiais metais – „Prie ištakų“. Svarbu grįžti prie šaltinio, o ne pasitenkinti tuo, prie ko esame įpratę ir kas mums patinka, nes tikrasis šaltinis yra Dievo Žodis. Grožis slypi nuolatiniame mūsų atsinaujinime ir pasikeitime. Jėzus nesensta, Jis visada suteikia naują gyvenimą.
Seminare apmąstėme Evangelijos ištrauką apie samarietę. Samarietė atėjo su savo kančia ir sutiko Dievą. Jėzus neaplenkė Samarijos ir keliavo į Jeruzalę per šią žemę, kurios žydai vengė. Jėzus pasirenka tiesų kelią ir ateina į mūsų širdis. Mes nesame tobuli, bet galime būti gailestingi. Jėzus dažnai eina pas tuos, kuriuos aplenkiame. Dvasinio kelio dalis yra tiesti ranką kitiems, rodyti gailestingumą ir pasakyti gerą žodį. Jėzaus susitikime su samariete prie šulinio mane ypač sujaudino toks palyginimas: Jėzus yra kaip saulė, kuri vidurdienį pakilusi aukštai virš šulinio ir apšviečia jo gelmes. Dievo žvilgsnis yra būtent toks – jis prasiskverbia į gelmes. Ir tuo pačiu metu saulė šildo vandenį, kuris šulinyje paprastai būna šaltas.
Labiausiai širdyje išliko tylos Dievo akivaizdoje svarba ir jos branginimas. Tėvas Zvonimiras kalbėjo apie pirmąsias apsireiškimų dienas ir tai, kas vyko Medžiugorjėje. Jis pasidalijo kunigo Jozo Zovko, kunigo, kuris buvo Medžiugorjės klebonas apsireiškimų pradžioje, pokalbiais, įspūdžiais ir vidiniais sprendimų priėmimo procesais. Tėvui Zovko kilo daug klausimų ir abejonių, juk žmonės matė daug išorinių ženklų. Bet kuris ženklas yra svarbiausias?
Mums giliausias ženklas yra perkeitimas Eucharistijoje. Tėvas Jozo išklausė gilią vienos moters išpažintį ir suprato, kad tai yra šviesa tamsoje. Jis pastebėjo, kad žmonės pradėjo mažiau žiūrėti į apsireiškimų kalną ir daugiau ieškoti Dievo bažnyčioje. Jis matė Dievą veikiantį. Dievas ir Mergelė Marija čia veikia maldoje ir sakramentuose. Dievas veikia per tikinčiuosius ir netikinčius – čia galima pamatyti Jo ranką. Svarbu ieškoti ženklų ne danguje, o savo širdyje. Dievą gali atpažinti tie, kurie Juo tiki. Jis taip pat aprašė, kaip vizionieriai, dar vaikai, mato Mergelę Mariją: jai apie 20–21 metai, ji tamsiaplaukė, graži, paprastai apsirengusi, o jos balsas skamba švelniai, tarsi ji dainuotų.
Paskutinę Dvasinio atsinaujinimo rekolekcijų dieną kalbėjo tėvas Jozo Grbešas. Jis padrąsino mus žodžiais apie tai, kokia svarbi dvasingumo išraiška yra gebėjimas klausytis ir pasitikėti – tikėti, kad Dievas mus veda. Jis gražiai pasakė, kad Medžiugorjė yra tylos dovana: turime išmokti tylėti, o tada Dievas pradeda kalbėti. Medžiugorjė moko mus, kas svarbu, o kas ne. Jis su meile prisiminė savo brolį, kuris mirė dieną prieš tai, kuriam žmonės visada buvo svarbesni už daiktus. Medžiugorjė grąžina mus prie to, kas svarbiausia. Tai „kalnas“, susitikimo su Viešpačiu vieta. Pergalė yra meilėje. Dievas yra meilė. Medžiugorjė grąžina mus į pradžią – o ta pradžia yra meilė.
Jis pakvietė mus visus tapti tikrais meilės liudytojais. Jis taip pat paminėjo šv. Pranciškų Asyžietį, kuris atnešė savo ordino taisykles vyskupui, o šis pasakė, kad tai ne taisyklės, o Evangelija. Ir iš tiesų mums reikia ne taisyklių, o Evangelijos. Jis taip pat sakė, kad Dievo Motinos mokykla yra meilės mokykla. Kartais žmogus tiesiog eina manydamas, kad kažko negali padaryti, bet pasiekęs viršūnę supranta, kad gali. Žmogus gali padaryti daugiau, nei mano.
Kai perduodame informaciją piligrimams, svarbu kalbėti su meile. Pasak jo, krikščionybė pamiršo savo šaknis, o tos šaknys yra meilė. Mergelė Marija niekada neveda žmonių pas save, o pas savo Sūnų. Ir kyla klausimas: ką žmonės manyje mato? Meilės liudytoją, verslininką ar ką nors kitą? Svarbu nepamiršti savęs atiduoti kitiems.
Jekaterinа, Rusija
