MALDA UŽ TAIKĄ
Mergele Marija, Taikos Karaliene, kreipiamės į Tave kaip į Motiną, kurią Dievas pripildė savo malonių ir per Tave nori mums suteikti savo palaiminimą ir ramybę. Nenustok, o Motina, mūsų šaukti, žadinti maldos gyvenimui. Nepavark kartu su mumis, kurie taip lengvai pavargstame ir nepriimame gyvenimo, kurį Dievas nori ir trokšta mums duoti. Išmelsk mums malonę, kad išdrįstume vėl iš naujo pradėti maldos kelią, kad patirtume malonę ir gyvenimą. Ypač atiduodame Tau, Mergele Marija, visas tautas, valstybes ir šeimas, kurios yra neramumų kelyje. Į Tavo rankas, o Motina, atiduodame visas neramias ir išsigandusias širdis, kad jos Jėzuje Kristuje rastų ramybę, kurią Jis suteikė apaštalams, atsidūrusiems audringoje jūroje. Viešpatie, tik pasakyk žodį, kad mes būtume išgydyti ir gautume Tavo dovanojamą ramybę. Amen.
Tėvas Liubo Kurtovičius, OFM
DIEVO MOTINOS PRANEŠIMAS 2026 m. rugsėjo 25 d.
„Mieli vaikai! Tegul šis laikas būna maldos už taiką metas. Kviečiu jus atnaujinti savo šeimose Rožinio maldą mano intencijomis, kad galėčiau padauginti jūsų maldas ir užtarti jus prieš Aukščiausiąjį, kad Jis išklausytų jūsų maldas ir suteiktų jums ramybę. Esu su jumis ir kaip niekad anksčiau meldžiuosi už jus ir su jumis, mano vaikeliai. Dėkoju, kad atsiliepėte į mano kvietimą.“ ( Bažnyčiai pritariant)
1. „Tegul šis laikas būna maldos už taiką metas.“ Kodėl reikia melstis už taiką? Kodėl gi nepadarius kažko dėl taikos? Dievo Motina neprieštarauja tam, kad darytume, bet ji nori, kad pirmiausia ieškotume ramybės Dieve. Nes tikroji ramybė ateina tik iš Dievo. Psalmininkas tai suprato: „Tik Dieve mano siela rami!“ (Ps 62, 2) Melstis reiškia grįžti pas Dievą, ieškoti Dievo, o šio sugrįžimo ir paieškos vaisius bus ramybė.
Tiesa, bet negalime praleisti kažko labai svarbaus, ir tai yra sąlygos, kurias turime įvykdyti, kad gautume Dievo ramybę. Nes galime melstis ir melstis, bet jei neįvykdėme šių sąlygų, uždarėme savo širdis ramybei. Kun. Slavko Barbaričius apie tai gražiai pasakė:
„Ir taika su Jėzumi turi savo sąlygas. Taikoje su Jėzumi gali būti tas, kuris atleidžia kitiems, kuris myli kitus, kuris yra gailestingas, kuris neteisia kitų ir kuris, padaręs klaidą, prašo kitų atleidimo. Kai jis tai daro, jis dalijasi su kitais, o kai to neturi, jis nebijo melstis, kad turėtų. Norėti ramybės iš Jėzaus, bet nenorėti mylėti ir atleisti, neaukoti savęs kitiems ir kantriai kęsti kitų silpnybes, reikštų ne ką kita, kaip prašyti Jėzaus tarnauti mūsų išdidumui, savanaudiškumui ir uždarumui, toliau aukotis už mus, o mes nieko nedarytume kitiems.“
Šiame pranešime mums nereikia daug paaiškinimų. Akivaizdu, kad yra svarbi priežastis, kodėl Dievo Motina taip dažnai ragina melstis už taiką. Todėl svarbu klausytis Motinos ir kasdien melstis už taiką. Ir mes žinome maldos už taiką eilę: pirmiausia melskitės už taiką savo širdyje. Tada melskitės už taiką savo šeimoje ir bendruomenėje, ir už taiką pasaulyje. Svarbiausia pradėti nuo savęs, nuo savo paties pokyčių, nes taika pasaulyje prasideda ne kituose, o manyje.
2. „Kviečiu jus atnaujinti Rožinio maldą savo šeimose mano intencijomis, kad galėčiau padauginti jūsų maldas ir užtarti jus Aukščiausiojo akivaizdoje, kad Jis išklausytų jūsų maldas ir suteiktų jums ramybę.“
Atnaujinti – ar Dievo Motina tuo nori pasakyti, kad šeima, kuri kadaise meldėsi Rožinį, nustojo melstis ir kad dabar ji turėtų „atsinaujinti“, t. y. pradėti iš naujo? Melstis Rožinį šeimoje – kodėl Dievo Motina to nori? Visų pirma, tai malda, kurioje šeima susiburia aplink Jėzų ir Mariją. Ir nėra geresnių draugų už juos. Nėra geresnių pavyzdžių, į kuriuos būtų galima atkreipti dėmesį ir iš kurių būtų galima semtis įkvėpimo.
Ir dar vienas dalykas: Marija taip pat nori būti su šeima per Rožinį. Rožinio maldai reikia pusvalandžio ar net mažiau. Ar pasidavėme savo mobiliesiems telefonams ir televizoriui? O gal vis dar galime viską išjungti, palikti „daug“ ir skirti laiko tam „vienam būtinam“, apie kurį Jėzus kalba Martai. Melstis už Dievo Motinos intencijas – argi tai nepasako mums kažko svarbaus apie Dievo Motinos širdį? Jos intencijos neabejotinai rūpi mums – sugrįžti iš blogo į teisingą kelią, vedantį į tikrąją ramybę. Iš to darome išvadą, kad Dievo Motina yra Motina, kuri myli, kad Ji yra veikli. Ji nėra abejinga tam, kas mums nutinka. Ji rūpinasi mumis ir mūsų išganymu.
Kviesdama mus melstis Jos intencijomis, Dievo Motina nori mus sujaudinti, kad galėtume pajusti Jos širdį ir pajudėti. Ji nori, kad mumyse pabustų meilė, kad galėtume būti aktyvūs, kad ir mes nebūtume abejingi krypčiai, kuria šiandien eina pasaulis, žmonėms aplink mus, kad ir mums rūpėtų pasaulio ir mus supančių žmonių išganymas. Ji užtars mus pas Aukščiausiąjį – net ir be mūsų atsako, bet dar labiau su juo, Dievo Motina užtars mus pas Aukščiausiąjį. Žinoma, Jai malonu, jei meldžiamės, nes Ji mato, kad Jos pastangos nėra veltui, kad Jos žodis mumyse gyvas, kad atsakome, kad mes nesame kurtieji. Ir mūsų maldos turės poveikį – Dievas mus išgirs ir suteiks mums ramybę.
3. „Aš esu su jumis ir kaip niekada anksčiau meldžiuosi už jus ir su jumis, mano vaikeliai.“ Dievo Motina pabrėžia, kad Ji yra su mumis – to priežastis gali būti dvejopa:
a) nes pamirštame, kad Ji yra su mumis;
b) galbūt Ji nori mus padrąsinti, kad nesijaustume vieniši, kad turėtume vilties.
Įsivaizduokite, Motina yra su mumis! Mes net nesuvokiame, kokiu malonės laiku gyvename! Kuo greičiau nubusime ir tai suvoksime, tuo mums bus geriau!
Vieną dieną vienas vyras iš Drinovaco man pasakė: „Svajojome apie geresnį gyvenimą. Bet gavome daugiau nei tai – gavome Dievo Motiną! Svarbiau už visą pasaulio auksą, kad Dievo Motina yra su mumis!“
Kaip niekada anksčiau Dievo Motina meldžiasi už mus ir su mumis. Kodėl taip, kaip niekada anksčiau (iki šiol)? Galbūt dėl sunkios ir neapibrėžtos padėties pasaulyje, dėl neramumų ir karų, nes Dievo Motina žino daugiau nei mes, žino, kiek taikai gresia pavojus ir kokie silpni yra žmonės (politikai), kai priima sprendimus be Dievo? Argi tai ne signalas mums, kad ir mes – kaip niekada anksčiau – turėtume pradėti melstis už taiką?
Tėvas Marinko Šakota, OFM
VĖL PRADĖKIME MELSTIS ROŽINĮ ŠEIMOSE
Seseriai Liucijai iš Fatimos priskiriami šie žodžiai: „Nėra tokios problemos, kad ir kokia sunki ji būtų, kurios negalėtume išspręsti melsdamiesi Šventąjį Rožinį.“ Medžiugorjės Švč. Mergelės Marijos pranešimų archyve užfiksuotas 1984 m. rugpjūčio 14 dienos įvykis: „Šis apsireiškimas buvo netikėtas. Regėtojas Ivanas meldėsi namuose. Tada jis pradėjo ruoštis į bažnyčią vakaro pamaldoms. Staiga jam pasirodė Dievo Motina ir paprašė perduoti šią žinią visam pasauliui: norėčiau, kad pasaulis šiomis dienomis melstųsi kartu su manimi. Kiek įmanoma! Kad trečiadieniais ir penktadieniais būtų laikomasi griežto pasninko ir kad kiekvieną dieną bent jau būtų kalbamas Rožinis: džiaugsmingosios, kančios ir garbės paslaptys...“
Dievo Motina primygtinai reikalavo, kad šią žinią priimtume tvirtai, ryžtingai. Ji ypač to prašė parapijiečių ir tikinčiųjų iš aplinkinių kaimų. Nuo tada Medžiugorjė stengiasi atsakyti konkrečia Rožinio malda ir atrasti jo galią. Piligrimai, kurie nusprendžia gyventi pagal Jos pranešimus, taip pat atsiliepia į šį kvietimą.
Taika yra Dievo dovana, ir mes galime jos prašyti per Rožinį. Tik malda ir pasninku galime sustabdyti karus. Šios Dievo dovanos negalima nusipirkti ar užkariauti ginklais. Ji randama maldoje su Marija.
Mes mokomės maldos šeimoje. Vaikai seka savo tėvo ir motinos pavyzdžiu. Gražiausia dovana, kurią galime kam nors įteikti, yra išmokyti jį melstis Rožinį.
Kunigas tėvas Patrickas Peytonas užaugo šeimoje, kurioje kiekvieną vakarą visa vienuolikos narių šeima atsiklaupdavo ir melsdavosi Rožinį. Ši patirtis paliko gilų įspūdį jo širdyje. Būdamas seminaristu, jis sunkiai susirgo ir kreipėsi į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, prašydamas išgydymo. Jis Jai pažadėjo, kad skleis Rožinį šeimoms. Jis buvo stebuklingai išgydytas ir tapo Rožinio misionieriumi šeimoms visame pasaulyje. Jis išmokė milijonus žmonių melstis Rožinį. Jo žodžiai garsūs: „Šeima, kuri meldžiasi kartu, lieka kartu.“
Pradedame spalį – mėnesį, skirtą Marijai ir Rožiniui. Matant pavojingą situaciją pasaulyje ir grėsmę šeimoms, Jos raginimas atnaujinti Rožinio maldą šeimoje tampa kaip niekad neatidėliotinas. Marija dar kartą siūlo mums šią nuostabią priemonę siekti taikos – Rožinį. Ji priduria, kad jei melsimės Jos intencijomis, nesigailėsime – nei mes, nei mūsų vaikai, nei mūsų vaikų vaikai. Klausykime savo Motinos ir atnaujinkime Rožinio maldą savo šeimose. Melskimės kartu daugiau. Prisijunkite prie mūsų nuolat melsdamiesi Rožinį ir pasninkaudami Švenčiausiosios Mergelės Marijos intencijomis ir už Jos taikos planų įvykdymą, užsiregistruokite adresu
Ši malda prasidėjo 2014 m. spalio 1 d. Kai meldžiamės ir pasninkaujame už Marijos taikos planus ir Jos intencijas, Dievas per Ją veikia ten, kur to labiausiai reikia, ir geriausiu būdu. Prisijunkite prie mūsų. Rožinio malda ir pasninkas turi galią pakeisti šį pasaulį, nugalėti blogį, užbaigti karus ir atnešti ramybę mūsų širdims, šeimoms ir visam pasauliui.
Malda
Marija, dėkojame Tau, kad meldiesi su mumis ir už mus. Padėk mums atnaujinti Rožinį savo šeimose ir ištikimai melstis Tavo intencijomis. Vesk mus pas Jėzų, kad galėtume priimti Jo ramybę ir atnešti ją kitiems. Patikime Tau savo širdis, savo šeimas ir visą pasaulį. Tegul liaujasi karai ir neapykanta, tegul Jėzus ir Jo ramybė karaliauja kiekvieno žmogaus širdyje. Amen.
Teresa Gažiova
Elena Vasil taip pat sako: „Kelios dienos prieš Kalėdas Čitluke buvo parodytas filmas „Ben Huras“. Jie sakė, kad tai geras filmas apie Jėzaus gyvenimą ir kančią. (Reikėtų pažymėti, kad dėl mūsų ateistinio režimo religiniai filmai nebuvo rodomi per televiziją ar kino teatruose, todėl tokia galimybė pasitaikydavo retai.) Filmas prasidėjo 19 val. Mes su Mariana kiekvieną vakarą eidavome į bažnyčią, kaip prašė Mergelė Marija, o susitikimas su Ja vyko po Mišių, todėl negalėjau eiti į kiną. Buvau nusiminusi. Tada Mergelė Marija man pasakė: „Nesijaudink, Kalėdų dieną Aš tau parodysiu, kaip gimė Jėzus!“ (Kalėdų dieną, kaip ir ankstesniais metais, pasirodė angelas.)
Štai kaip tai atsitiko: pamačiau angelą. Tada jis dingo ir aš atsidūriau tamsoje. Toje tamsoje pamačiau šv. Juozapą, laikantį kažką rankose. Pakelėje buvo reta žolė, retkarčiais pasitaikydavo akmenų ir keli namai. Mergelė Marija jojo asilu. Jie kažkur ėjo. Atrodė, kad Ji verkia, bet Ji neverkė. Ji buvo liūdna ir tarė: „Norėčiau, kad kas nors mums suteiktų pastogę nakčiai, nes esu pavargusi.“ Juozapas atsakė: „Ten yra namų, paprašysiu.“ Jie beldėsi į duris, žmonės jas atidarė, bet pamatę Juozapą ir Mariją, tuoj pat uždarė jas priešais save. Tai nutiko du ar tris kartus. Jiems einant link kitų namų, namuose pradėjo gesti šviesos. Nuliūdę jie tęsė kelionę. Juozapas tarė: „Ten yra senas namas, jame niekas nenakvoja. Jis tikriausiai apleistas.“ Ir jie įėjo vidun.
Ten buvo asiliukas. Jie pririšo savo asilą prie ėdžių, Juozapas prisirinko malkų ir užkūrė ugnį. Jis taip pat įmetė į ugnį šiaudų, kurie tuoj pat sudegė. Marija labiau šildėsi prie asilo nei prie ugnies. Ji labai nuliūdo ir verkė. Juozapas bandė kurstyti ugnį. Staiga pamačiau Jėzų priešais Mariją. Jis šypsojosi kaip vienerių metų kūdikis ir buvo linksmas. Atrodė, kad Jis kalba ir mojuoja rankomis. Juozapas priėjo prie Marijos, ir Marija tarė: „Juozapai, greitai ateis džiaugsminga diena, bet melskimės, nes daugelis trukdo Jėzui gimti.“ Ir jie pradėjo melstis.
Staiga pamačiau mažą namuką ir nieko daugiau. Jis buvo blankiai apšviestas, bet staiga nušvito šviesa, tarsi būtų diena. Danguje matėsi žvaigždės. Virš tvarto pamačiau du angelus. Jie nešė didelę vėliavą, ant kurios buvo užrašyta: „Šloviname Tave, Viešpatie!“ Virš jų buvo didelis angelų choras, giedantis ir šlovinantis Dievą. Tada pamačiau piemenis. Jie buvo pavargę. Vieni jau miegojo, kiti klajojo. Su jais buvo avys ir ėriukai. Prie jų priėjo angelas ir tarė: „Piemenys, klausykite gerosios naujienos: Dievas gimė! Rasite Jį ėdžiose, tvarte. Žinokite, kad aš jums sakau tiesą!“ Tvartą užliejo šviesa. Staiga prie jų prisijungė didelis angelų choras, ir jie pradėjo giedoti.
Tada piemenys pradėjo ginčytis. Vieni norėjo eiti į tvartą, kiti – ne. Viena grupė tarė: „Galbūt tai tiesa? Eikime ir pažiūrėkime, kas nutiko.“ Kiti dvejojo ir svarstė, ar eiti, ar ne. Galiausiai tie, kurie norėjo eiti, išėjo, ir vienas iš tų, kurie dvejojo, nuėjo kartu su jais. Jis tarė: „Kaip aš galiu palikti savo ėriuką? Vilkas ateis ir jį praris.“ Jis paėmė jį ant pečių ir išėjo su kitais. Kelionė buvo ilga. Kažkas persigalvojo ir pasakė: „Kelionė ilga, o gal Jis negimė.“ Kiti sakė: „Mes einame. Nesvarbu, kas nutiks.“
Pakeliui jie staiga pamatė mažą namelį, apšviestą tarsi dieną. Angelo niekur nebuvo. Vienas iš piemenų sušuko: „Taip, jis čia! Mes jį radome!“ Ir jie įėjo vidun. Nuo Jėzaus sklido šviesa. Jis ištiesė į juos rankas ir, žiūrėdamas į juos, nusišypsojo. Jie atidavė Jėzui savo ėriukus, paguldė juos aplink ėdžias ir džiaugėsi. Tada Marija tarė: „Piemenys! Žinau, kad jus pasiekė geroji žinia: gimė Gelbėtojas. Melskimės, nes pasaulyje yra tokių, kurie trukdo Jėzui gimti...“
Ir jie ilgai meldėsi. Atrodė, kad Marija verkia, bet Ji taip pat džiaugėsi. (Kartą regėjime jutau, kad per savo ašaras Ji atleidžia.) Tada piemenys išėjo. Jie buvo kupini džiaugsmo ir giedojo padėkos giesmes Dievui. Mačiau juos grįžtančius prie savo bandų. Ir danguje buvo angelų.
Staiga pamačiau didelį namą. Priešais jį stovėjo aukštas vyras ir keli išminčiai. Kaip sakoma Biblijoje, jie nešėsi aukso. Trys išminčiai paklausė: „Kur gali gimti Jėzus? Kur gali gimti naujasis pasaulio karalius? Mes matėme Jo žvaigždę. Mums buvo apreikšta, kad naujasis pasaulio karalius gimė kažkur čia, šioje žemėje.“ Aukštas vyras, nustebęs, pagalvojo: „Kaip gali gimti pasaulio karalius, jei aš esu karalius čia?“ Tada jis pasišaukė kelis vyrus ir liepė jiems surasti ir pažiūrėti, kur, jų manymu, gims pasaulio karalius. Jie išėjo, o vyras liko su išminčiais. Grįžę jie pasakė, kad kalbama, jog pasaulio karalius gims Betliejaus tvartelyje. Kaip sako pranašas: „Tu, Betliejau, Judo žeme, anaiptol nesi menkiausias tarp Judo kunigaikščių.“ Tai parašyta kaip Betliejaus giesmėje.
Tada karaliai iškeliavo į Betliejų. Staiga prieš juos pasirodė didelė žvaigždė ir juos vedė. Jie buvo pasinėrę į savo mintis ir nekalbėjo vienas su kitu. Staiga jie pamatė šviesą ir pažvelgė į ją, kaip ir piemenys. Vienas iš jų tarė: „Tikrai Jis čia!“ Tada jie įėjo į tvartelį. Marija tarė: „Jūsų dovanos didelės, bet turime melstis už tuos, kurie nenori leisti Jėzui gimti.“ Ir jie ilgai meldėsi, o Jėzus šypsojosi. Atrodė, lyg Jis melstųsi kartu su jais. Jiems meldžiantis, Jį užplūdo užuojauta. Nemačiau, kas nutiko toliau. Tvarte mačiau tik Tris Karalius. Atrodė, kad jie miega. Ir staiga virš jų pamačiau angelą, sakantį: „Grįžkite kitu keliu, nes karalius nenori ateiti garbinti kūdikėlio Jėzaus, o siekia nužudyti vaiką.“ Ir jie išėjo kitu keliu. Tada viskas dingo. (Elena pabrėžia, kad ji viską matė kaip kažką tikro, lygiai taip, kaip ji mato ir jaučia Dievo Motiną.)
Tėvas Slavko Barbaričius, OFM
Prie šaltinio
Šių metų rugpjūčio 27–30 dienomis Lučkų parapijos namuose antrą kartą vyko „Marijos šviesos“ bendruomenės jaunimo stovykla, pavadinta „Prie šaltinio“. Po praėjusių metų patirties vėl pajutome norą ir poreikį sutelkti dėmesį į jaunus žmones, susijusius su Medžiugorje ir mūsų bendruomene, padėti jiems dar labiau suartėti su Jėzumi ir Marija. Stovykloje dalyvavo aštuoniolika jaunuolių. Kaip ir visi kiti, jie patiria savo džiaugsmų ir sunkumų, tačiau išsiskiria Dievo paieškomis ir noru Jį geriau pažinti.
Stovyklą pradėjome šventosiomis Mišiomis, kurias aukojo kunigas Petras Vicianas. Jaunimas galėjo į jį kreiptis ir jį lankyti visos savo viešnagės metu. Po šventųjų Mišių dalyvavome prisistatymuose ir įvairiose bendrose veiklose, o vakare, su spragėsiais ir kola, žiūrėjome filmą apie šventąjį Juozapą iš Kupertino. Jo paprastumas, nuolankumas ir gerumas tapo įkvėpimu mums visiems.
Per kitas dienas pamažu atradome penkis Švenčiausiosios Mergelės Marijos akmenėlius, kuriuos Ji mums duoda Medžiugorjėje: maldą, Eucharistiją, Šventąjį Raštą, pasninką ir Susitaikinimo sakramentą. Paskaitas papildė įvairios bendros veiklos. Penktadienį nuvykome į gražų Slovakijos kaimą melstis Kryžiaus kelio stočių, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija kviečia mus daryti savo pranešimuose – išeiti į gamtą ir atrasti Dievą Kūrėją. Tikime, kad būtent per maldą ir mus supantį grožį jaunimas galėjo iš naujo atrasti Dievą ir žavėtis Juo ir dėkoti už visa, ką Jis sukūrė. Mažos kalvos viršūnėje, kur baigiasi Kryžiaus kelio stotys, yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos Septynių Skausmų koplyčia. Ten kartu meldėmės ir baigėme Kryžiaus kelią.
Vėliau trumpai pasivaikščiojome iki kunigo Benjamino Martinskio kapo Likavkoje. Tai buvo kunigas ir vienuolis, kuris nebijojo liudyti Kristų visu savo gyvenimu. Jis paaukojo savo gyvybę Dievui dėl negimusio vaiko ir jo motinos, kuriai buvo numatytas abortas, nes vaikas turėjo gimti su sunkia negalia. Jaunimas jame matė drąsaus tikėjimo pavyzdį ir modelį gyvenimo pasaulyje, kuriame ir jie susiduria su įvairiais su tikėjimu susijusiais iššūkiais. Mus taip pat aplankė sesuo Samuela, kuri kartu su jaunimu palietė skaistybės temą ir padėjo jiems geriau suprasti savo jausmus, emocijas ir valią.
Vakarą praleidome prie laužo parapijos namų kieme. Taip pat dalyvavome įdomioje veikloje, kurios metu jaunimas smagiai praleido laiką, kartu atrasdamas Dievo žodį, mokydamasis su juo dirbti ir išsaugodamas jį savo atmintyje bei širdyse. Kadangi daugelis jaunuolių buvo apdovanoti muzikiniu talentu, jie subūrė bendrą chorą, kuris lydėjo šventąsias Mišias ir šlovino Viešpatį giesmėmis bei muzika. Jie grojo pianinu, gitara, akordeonu ir trimitu. Berniukai patarnavo Mišių metu, mergaitės skaitė Dievo Žodį, o visi stengėsi aktyviai dalyvauti Šventųjų Mišių šventime.
Programoje taip pat buvo numatyta bendra adoracija ir rožinio malda. Kiekvieną rytą kartu skaitydavome dienos Evangeliją. Juk Švenčiausioji Mergelė Marija kviečia mus, kad Evangelijos žodžiai būtų pirmieji žodžiai, kuriuos skaitome ryte. Tada pasidalijome tuo, kas mus ypač sujaudino. Džiaugsmingai atradome, kaip Viešpats kalba su kiekvienu žmogumi asmeniškai ir kaip jautriai jaunas žmogus geba išgirsti Jo balsą.
Paskutinėse Šventosiose Mišiose jaunuoliams buvo suteikta galimybė ateinančius mokslo metus skirti Švenčiausiosios Mergelės Marijos intencijoms. Kiekvienas iš jų parašė laišką Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir padėjo jį ant altoriaus. Taip jaunuoliai mokslo metus pašventė ir praėjusių metų stovykloje. Šį kartą jie pasidalijo savo patirtimi, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija juos saugojo ištisus metus, padėjo susidoroti su sunkiomis situacijomis ir užtardavo juos, taip pat ir studijų metu. Tai buvo graži ir gili akimirka, kuria kartu įžengėme į naujus mokslo metus. Atsisveikinome bendrų pietų metu ir baigiamajame pokalbyje. Išgirdome dėkingumą už mūsų parengtas veiklas, už naują savęs ir Dievo supratimą, taip pat už bendruomenės dovaną ir galimybę vėl susitikti.
Kaip bendruomenė, jaučiame didžiulį dėkingumą visiems geriems žmonėms, kurie padarė šią stovyklą įmanomą. Dėkojame už kiekvieną maldą, kuria mus ir mūsų misiją lydite. Bet labiausiai dėkojame Dievui už tai, kaip Jis mus veda, įkvepia ir apreiškia mums žmonių, pas kuriuos mus siunčia, poreikius. Dėkojame Dangiškajai Motinai už tai, kad atvėrė mums duris, suteikė drąsos ir prašė Šventosios Dvasios dovanų.
„ Marijos šviesos“ bendruomenė
